iškrikas

ìškrikas, -à adj. (3^b) Š 1. iškrikęs, išsimėtęs, netvarkingas: Jų sodžius labai iškrikas: trioba nuo triobos per kilometrą Lš. Guli ìškrikas, išsiblaškęs, išsimėčiojęs BŽ466. Žmonės iškrikos BBEst3,8.

iškrikaĩ adv.: Jų triobos iškrikai stovi Lš. Iškrikai pabraukti žodžiai yra tie, kurių J. (= Jablonskis) vėliau nebevartojo ir už kuriuos ėmė kitus barti rš. Kam iškrikaĩ laikai virves, t. y. pakraiktas (= pakreiktas)? J. Dabar iškrikai gulėtų BB1Mak4,4.

2. prk. nesusikoncentravęs, nesąmoningas.

iškrikaĩ adv.: Jis pažiūrėjo iškrikai į leitenantą rš.